Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas

Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti dėl visų su santuokos nutraukimu susijusių padarinių, tarp jų – ir dėl sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.59 straipsnis). Šeimos teisinių santykių reglamentavimas užtikrina tėvams galimybę susitarti, su kuriuo iš jų po santuokos nutraukimo liks gyventi nepilnametis vaikas, taip pat nustatyti kito tėvo (su kuriuo vaikas negyvens) bendravimo su vaiku tvarką. Pažymėtina, jog dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tėvams nesudarius santuokos ir nesusitarus taikiai, kreipiamasi į teismą su ieškiniu dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. 

Vaiko gyvenamosios vietos nustatymą lemia vaiko interesai konkrečiu atveju, t. y. vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių, interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių pasaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Taip pat būtina išklausyti vaiko, sugebančio išreikšti savo nuomonę (CK 3.177 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra įtvirtinęs reikalavimą teismams, priimant sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, įvertinti kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo (motinos) tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko prisirišimą prie tėvo (motinos), brolių (seserų) ir kitų giminaičių, vaiko norus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009). Teismas, nustatydamas kiekvieno iš tėvų galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas, turi įvertinti tėvų darbo pobūdį, užimtumą, jų materialines ir kitas sąlygas.

Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl to, ar esanti aplinka užtikrina vaiko poreikius, jo galimybes sveikai augti ir vystytis, būtina, be kita ko, atsižvelgti į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų kriterijus. LAT praktikoje pabrėžiama, kad, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2007; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010). Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių ir pan. Pažymėtina, kad teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis, t. y. teismas negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010). Akcentuojama, kad vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus.

Jungtinių Tautų vaiko tei­sių kon­ven­ci­jos 12 straips­ny­je įtvir­tin­ta vai­ko tei­sė reikš­ti sa­vo pažiū­ras vi­sais jį lie­čian­čiais klau­si­mais ir bū­ti iš­klau­sy­tam bet ko­kio jį lie­čian­čio teis­mi­nio ar administ­ra­ci­nio nag­ri­nė­ji­mo me­tu tie­sio­giai ar­ba per at­sto­vą ar ati­tin­ka­mą or­ga­ną na­cio­na­li­nių įstaty­mų nu­statyta tvarka. CK 3.177 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išsiaiškinti vaiko norus ir pažiūras nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų šiuos suformuluoti ir išreikšti. Vai­kas, su­ge­ban­tis su­for­mu­luo­ti sa­vo pa­žiū­ras, teis­me tu­ri bū­ti iš­klau­sy­tas tie­sio­giai, o jei tai ne­įma­no­ma, – per at­sto­vą (CK 3.164 straipsnis). Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas įpareigojimas teismui, sprendžiančiam vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, išsiaiškinti vaiko nuomonę, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi. Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis).