Diskriminacija dėl negalios

Konstitucijos 29 str. numato, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, o antroji šio straipsnio dalis išvardina konkrečius diskriminavimo pagrindus, kurie, pasak Konstitucinio Teismo, turi būti aiškinami plečiamai, t. y. apima ir negalios pagrindą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimą).

Pagal Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau - Konvencija) 2 straipsnį diskriminacija dėl neįgalumo – bet koks išskyrimas, atstūmimas ar apribojimas dėl neįgalumo, kuriais siekiama pabloginti ar paneigti arba dėl kurių pabloginamas ar paneigiamas visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas, įgyvendinimas ar naudojimasis jomis lygiai su kitais asmenimis politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje. Tokia diskriminacija apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą tinkamai pritaikyti sąlygas (pvz., pritaikyti darbo vietą, nustatyti darbo laiko modelius, paskirstyti užduotis ar aprūpinti mokymo ar integracijos ištekliais). Direktyvos 2000/78/EB 31 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad taisyklės dėl diskriminacijos įrodinėjimo pareigos turi būti koreguojamos, kai susiduriama su prima facie diskriminacijos byla, o siekiant veiksmingai įgyvendinti vienodo požiūrio principą, įrodinėjimo pareiga turi būti grąžinta atsakovui, kai pateikiami tokios diskriminacijos įrodymai. Vis dėlto, pats ieškovas turi įrodyti, jog jis turi tam tikrą negalią. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Direktyvos 2000/78/EB 10 straipsnyje, kur numatyta, kad valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, pats atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas. Valstybės narės taip pat gali nustatyti ieškovams palankesnes įrodymų taisykles. Lygių galimybių įstatymo, įgyvendinančio nurodytą direktyvą, 4 straipsnyje įtvirtinta iš esmės tokia pati formuluotė – asmeniui pareiškus ieškinį (pareiškimą, prašymą, skundą ir pan.) dėl diskriminacijos tam tikru įstatyme nustatytu pagrindu (pvz., lyties, negalios ir kt.) ir nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas.

Valstybės, ratifikavusios Konvenciją, įsipareigoja užtikrinti ir skatinti visapusišką visų neįgaliųjų visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą be jokios diskriminacijos dėl neįgalumo. Valstybė įsipareigoja imtis visų įstatymų leidybos, administracinių ir kitokių priemonių, kad būtų įgyvendintos šios Konvencijos pripažintos teisės ir nesiimti jokių veiksmų ar praktikos, kurie būtų nesuderinami su šia Konvencija, ir užtikrinti, kad valstybės valdžios institucijos ir įstaigos veiktų pagal šios Konvencijos nuostatas (Konvencijos 4 str. a ir d p.). Konvencijos 5 str. 1 d. numato, kad Valstybės pripažįsta, kad prieš įstatymą visi asmenys yra lygūs ir lygūs pagal įstatymą, taip pat turi teisę į lygiavertę įstatymo apsaugą ir teisę vienodai naudotis įstatymo teikiamomis galimybėmis be jokio diskriminavimo. Be to, Konvencijos 2 str. nurodo, kad Valstybės draudžia bet kokį diskriminavimą dėl neįgalumo ir garantuoja neįgaliesiems vienodą ir veiksmingą teisinę apsaugą nuo diskriminavimo dėl bet kokios priežasties. Konvencijos 29 str. a p. numato neįgaliesiems politines teises ir galimybę jas įgyvendinti lygiai su kitais asmenimis. Valstybė privalo užtikrinti, kad neįgalieji galėtų veiksmingai ir visapusiškai dalyvauti politiniame ir visuomenės gyvenime lygiai su kitais asmenimis tiesiogiai ar per laisvai pasirinktus atstovus, įskaitant neįgaliųjų teisę ir galimybę balsuoti ir būti išrinktiems inter alia užtikrinant, kad balsavimo procedūros, patalpos ir medžiaga būtų atitinkamos, prieinamos ir jas būtų galima lengvai suprasti ir naudoti bei apsaugant neįgaliųjų teisę rinkimuose ir viešuose referendumuose balsuoti slaptai.

Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 5 str. numatyta Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareiga įgyvendinti lygias galimybes, kuri apima būtinybę Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos pagal kompetenciją rengti, tvirtinti ir įgyvendinti priemones, skirtas lygioms galimybėms užtikrinti nepaisant <...> negalios.

Reikšminga tai, kad Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas 2016 m. balandžio 20 d. pateikė rekomendacijas Lietuvai, priimtas atsižvelgiant į realų Konvencijos įgyvendinimą Lietuvoje. Viena iš susirūpinimą keliančių sričių, nurodytų šiose rekomendacijose yra ta, kad dabartiniai rinkimų įstatymai Lietuvoje neužtikrina autonomiško, laisvo ir slapto visų asmenų su negalia dalyvavimo rinkimų procesuose. Komitetas rekomendavo užtikrinti prieigą prie prieinamų balsadėžių, rinkimų medžiagos, balsavimo vietų, ir kitų aktualių dalykų, bei užtikrinti laisvai pasirinktos, pakankamos ir būtinos paramos teikimą, kad balsuoti galėtų visi asmenys, nepaisant negalios pobūdžio. Kadangi tokios priemonės reikalingos tinkamam žmogaus teisių užtikrinimui bei Konvencijos įgyvendinimui, valstybė privalo skatinti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis.

Konstitucijos 33 str. įtvirtina teisę piliečiams, sulaukusiems 18 metų, dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Konstitucijos 2 str. įtvirtinta, jog suverenitetas priklauso tautai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, yra pažymėjęs, kad vienas esminių demokratinės valstybės požymių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybinės valdžios institucijų rinkimai. Būtent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį (žr. Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 23 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimus). Remiantis tuo, Seimo rinkimų įstatymo 5 str. (kartu kiti rinkimų ir referendumo įstatymai) pakartotinai įtvirtina visuotinės rinkimų teisės principą, kuris turėtų būti aiškinamas plačiai apimant visų asmenų lygybę, neišskiriant neįgaliųjų.

Taip pat pažymėtina, kad Europos Komisijos veikiantis Ministrų Komitetas, į kurio poziciją Lietuvos Respublika taip pat privalo atsižvelgti, yra pateikęs Rekomendacijas CM/Rec(2011)14 valstybėms narėms dėl neįgaliųjų dalyvavimo politiniame ir viešame gyvenime (toliau – Rekomendacijos). Šiose Rekomendacijose Ministrų Komitetas, be viso ko, nurodo, kad: 1) teisė balsuoti garantuoja pirminę piliečio teisę dalyvauti politiniame ir viešajame gyvenime; 2) šiuo atžvilgiu valstybės narės turi vengti ir vykdyti prevenciją, siekiant išvengti statinių prieinamumo barjerų; 3) statinių neprieinamumas pažeidžia neįgaliojo teises, tuo pačiu orumą ir nediskriminavimo bei lygių galimybių principus; 4) siekiant palengvinti neįgaliųjų dalyvavimą politiniame bei viešajame gyvenime, valdžios institucijos bei įstaigos turi atsižvelgti į tai, kad neįgalieji reprezentuoja įvairias socialines grupes. Jie gali skirtis itin skirtingomis asmeninėmis savybėmis ir įvairiomis socioekonominėmis situacijomis. Šiuo atžvilgiu, pastebėtina, kad Europos Komisijos, įskaitant Europos Sąjungos nares, šalių nacionaliniai teismai, priimdami sprendimus bylose dėl neįgaliųjų balsavimo teisių pažeidimų, atsižvelgia į Rekomendacijas (žr., pvz., Airijos Aukščiausiojo Teismo 2017-03-30 sprendimą byloje Sinnott v. The Minister for The Environment, Nr. 2014 3352 P).

Pastebėtina, kad užsienio teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien absoliutaus balsavimo slaptumo neužtikrinimas dėl netinkamų prieinamumo sąlygų yra akivaizdus pagrindas pripažinti asmens balsavimo teisės pažeidimą bei tuo pačiu atsakingos institucijos neteisėtus veiksmus. Šiuo atžvilgiu Airijos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teisė balsuoti reiškia, kad valstybės institucijos negali elgtis tokiu būdu, kad būtų suvaržyta asmens teisė į slaptą balsavimą (žr., pvz., Airijos Aukščiausiojo Teismo 2017-03-30 sprendimą byloje Sinnott v. The Minister for The Environment, Nr. 2014 3352 P).