Advokatės D. Gumbrevičiūtės profesinė bendrija
Teikiame profesionalias teisines paslaugas fiziniams asmenims ir verslo subjektams.

Diskriminacija dėl lyties

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tai – bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose: Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme, Lygių galimybių įstatyme, DK ir kt., kuriais, be kita ko, įgyvendinamos nagrinėjamoje srityje svarbios ES direktyvos (pvz., 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/54/EB dėl vyrų ir moterų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (nauja redakcija). Lygių galimybių įstatyme nustatytas visų diskriminacijos formų (tiesioginės, netiesioginės, priekabiavimo, nurodymo diskriminuoti) dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu draudimas (Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

Apžvelgiant svarbesnius, diskriminacijai eliminuoti skirtus tarptautinius dokumentus, paminėtina 1979 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims. Jos 2 straipsnyje nustatyta, kad valstybės dalyvės smerkia visų formų moterų diskriminaciją, susitaria visais būdais nedelsdamos vykdyti moterų diskriminacijos panaikinimo politiką ir tuo tikslu įsipareigoja: ten, kur reikia, imtis atitinkamų teisinių ir kitų priemonių, įskaitant sankcijas, draudžiančias bet kokią moterų diskriminaciją (b punktas); įvesti teisinę moterų teisių apsaugą lygiomis su vyrais sąlygomis ir per kompetentingus nacionalinius teismus ir kitas valstybines įstaigas garantuoti veiksmingą moterų apsaugą nuo bet kokios diskriminacijos (c punktas).

Bendrosios nuostatos, skirtos asmenų lygiateisiškumui darbo teisiniuose santykiuose užtikrinti, įtvirtintos DK ir Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnyje. DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas vienas darbo santykių teisinio reglamentavimo principų – darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas); DK 129 straipsnio 3 dalies 4, 5 punktuose nustatyta, kad pirmiau nurodyti kriterijai negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo sutartį. Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnyje konkretizuota, koks turėtų būti darbdavio elgesys, įgyvendinant lygiateisiškumo principą: priimant darbuotojus į darbą ir atleidžiant iš jo, sprendžiant dėl darbuotojų darbo ir atlygio mokėjimo, mokymosi ir darbo vertinimo turi būti taikomi vienodi kriterijai ir vienodos sąlygos (1–5 punktai), darbdavys turi imtis priemonių, kad prie darbuotojo nebūtų priekabiaujama, nebūtų nurodymų diskriminuoti, darbuotojui pareiškus ieškinį dėl diskriminacijos, jis nebūtų persekiojamas (6–8 punktai), užtikrinti galimybes įsidarbinti ir dirbti neįgaliems asmenims (9 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. AB Lietuvos paštas, bylos Nr. 3K-3-290/2012; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. N. v. UAB ,,Vičiūnai ir partneriai“, bylos Nr. 3K-3-598/2012; kt.). 

Pažymėtina, kad teisės aktų, draudžiančių diskriminaciją, galiojimas aiškiai parodo valstybės nuostatą, kad diskriminaciniai veiksmai yra neteisėti, netoleruotini, pažeidžiantys žmogaus teises ir todėl jie yra draudžiami įstatymų. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo lyties, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų turi teisę siekti išsimokslinimo, gauti prekes ir paslaugas, dirbti mėgstamą darbą ir už jį gauti atlyginimą, kuris priklausytų nuo atlikto darbo kokybės, profesinių ir dalykinių sugebėjimų. Todėl kiekvienas žmogus, manantis, kad nebuvo taikomas vienodo elgesio principas, kad jis buvo diskriminuojamas, turi galimybę ginti savo pažeistas teises teisinėmis priemonėmis.