Advokatės D. Gumbrevičiūtės profesinė bendrija
Teikiame profesionalias teisines paslaugas fiziniams asmenims ir verslo subjektams.

MOCKUTĖ PRIEŠ LIETUVĄ (pareiškimo Nr. 66490/09)

2018-02-27

2018 m. vasario 27 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) priėmė sprendimą byloje Mockutė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 66490/09), kuriame nustatė Europos Žmogaus teisių konvencijos (Konvencija) 8-ojo ir 9-ojo straipsnių pažeidimus.

Pareiškėja visų pirma tvirtino, jog psichiatrijos ligoninė, kurioje buvo priverstinai hospitalizuota, pažeidė Konvencijos 8-ąjį straipsnį, atskleisdama informaciją apie pareiškėjos asmeninį gyvenimą žurnalistams ir jos motinai; taip pat Konvencijos 9-ąjį straipsnį, kai nesudarė galimybių pareiškėjai praktikuoti savo religijos.

Teismas šiame sprendime pakartojo, jog minties, sąžinės ir religijos laisvė, numatyta Konvencijos 9 straipsnyje, yra vienas iš „demokratinės visuomenės“ principų. Tai yra vienas iš svarbiausių elementų, kuriuo siekiama užtikrinti tikinčiųjų identitetą ir jų gyvenimo sampratą, tačiau tai taip pat svarbu ir ateistams, agnostikams, skeptikams ir kitiems. Pliuralizmas yra neatskiriamas nuo demokratinės visuomenės, o religijos laisvė, be kita ko, reiškia ir laisvę turėti arba neturėti religinių įsitikinimų, praktikuoti tam tikrą religiją arba ne. (Kokkinakis v. Greece, 25 May 1993, § 31, Series A no. 260‑A, and Buscarini and Others v. San Marino [GC], no. 24645/94, § 34, ECHR 1999‑I).

Teismas ne kartą yra pažymėjęs valstybės, kaip neutralaus ir nešališko įvairių religijų, tikėjimų ir įsitikinimų organizatoriaus, vaidmenį ir pareiškė, jog tokia pozicija skatina viešąją tvarką, religinę santarvę ir toleranciją demokratinėje visuomenėje. Valstybės neutralumo ir nešališkumo pareiga yra nesuderinama su bet kokia valstybės galia vertinti religinių įsitikinimų teisėtumą ar būdus, kuriais šie įsitikinimai išreiškiami (Leyla Şahin v. Turkey [GC], no. 44774/98, § 107, ECHR 2005‑XI). Laisvė demonstruoti savo religinius įsitikinimus taip pat apima neigiamą aspektą, t. y. asmenų teisę neatskleisti ir nebūti verčiamam atskleisti savo tikėjimo ar religinių įsitikinimų (Alexandridis v. Greece, no. 19516/06, § 38, 21 February 2008, and Grzelak v. Poland, no. 7710/02, § 87, 15 June 2010). Valstybė negali priversti asmens praktikuoti tam tikrą religiją arba imtis prievartos priemonių pakeisti jau išpažįstamą (Ivanova v. Bulgaria, no. 52435/99, § 79, 12 April 2007). Teismas taip pat nusprendė, jog nors religijos laisvė yra visų pirma individualios sąžinės reikalas, tai kartu reiškia laisvę demonstruoti savo religiją tiek privačiai, tiek bendruomenėje su kitais asmenimis, tiek ir viešai tarp asmenų, kurie dalijasi tais pačiais religiniais įsitikinimais.

Nagrinėjamoje byloje EŽTT nustatė, jog išskyrus pirmąją priverstinio hospitalizavimo dieną, pareiškėja Vilniaus psichiatrijos ligoninėje buvo laikoma neteisėtai, o toks Valstybės kišimasis į privatų gyvenime nebuvo „numatytas įstatyme“, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Atsižvelgdamas į priverstinio psichiatrinio sulaikymo neteisėtumą, Teismas taip pat atkreipia dėmesį į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ataskaitą, kurioje išsamiai nurodyti daugybė trūkumų, susijusių su leidimu laikyti asmenį psichiatrijos ligoninėje, įskaitant trūkstamą tinkamą teisminį dalyvavimą. Pažymima, jog būtinybę teisiškai patvirtinti priverstinį asmens hospitalizavimą pabrėžė ir Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja.

Teismas taip pat įvertino faktą, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Konstitucinio Teismo praktiką minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė teisinio reguliavimo dalyku tampa tik tuo mastu, kuriuo žmogus veikdamas išreiškia savo mintis ar tikėjimą. Kol jis tik išpažįsta religiją arba tikėjimą, tai yra jo neliečiamo privataus gyvenimo sritis (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Atsižvelgiant į pareiškėjos padėtį nagrinėjamoje byloje, Teismas yra linkęs pripažinti, jog psichiatrinis gydymas gali reikalauti aptarti įvairius su gydymu susijusius klausimus, įskaitant ir religiją, kai asmuo yra gydomas psichiatro. Tačiau iš Lietuvos įstatymų nėra aišku, kad tokios diskusijos taip pat gali lemti kišimąsi į pacientų asmeninius įsitikinimus, siekiant juos „ištaisyti“, kai nėra jokio akivaizdaus pavojaus nei pačiam pacientui, nei kitiems asmenims.

Visas sprendimo tekstas anglų kalba

grįžti atgal